Dar pabuk...

Rieda. Vis dar rieda. Vis dar

   griauzia ir skauda, vis bega, nesustoja, lekia tolyn.  

 Pazvelk, jis nenustoja verkes, 

  raudojes. Toks purvinas ir kruvinas, apdulkejes,  

 varnalesom apkibes, stovi   ir niuniuoja. Mena laikus: sauletas  

dienas, sidabrines naktis, kristolines upes;  

 dumoja ir audzia, pina  

 stiklo verpeta, griaustinio muzikos 

  ir varpo gaudesio melodijos   kelia.  

 Negyvenk dabartimi, praeitimi ir ateitimi.  

Nekvepuok, to nereikia, juk gyveni  

 ir matai, ir jauti. Jauti   skausma, asaru suruma, 

  kraujo salduma ir sirdies plakima.  

 Neatsiprasinsk, tai taip pat   

nebutina daryti, kaip ir melstis, 

  tiketi ir laukti malones, juk tu zinai, 

  kad kelias sunkus, duobetas,  

 vedantis i auksta kalna, taciau  

 uzkopes i ji, neatsikvepk ne minutei,  

 nes toliau taves laukia dar 

  sunkesni isbandymai, dar didesne 

  kancia. Nesileisk uzvaldomas ateities 

  viliojanciu vaizdu, kvapu ir garsu,  

kad neiklimptum liune ir nenugrimztum. 

  Ne, nebuk pesimistas, taciau nebuk 

  ir optimistas (kvailys), geriau realistas, 

  kad blaiviu protu galetum  

apmastyt ir suvokt, ka darai ir kas taves 

  laukia (suvok, kad esi vienas).  

 Buk kaip jis, kuris verkia kruvinom asarom,

   nes tik jos islaisvina tavo siela,  

 tik jos israizo tavo kuna kaip rimbas, 

  kaip erskeciu rimbas; prisimink Jezu   

ir stenkis but kaip jis, toks pat kankinys,  

 vargsas, gerumo nesejo pavyzdys.  

 Arba ne, pamirsk ji, nes jis jau praeitis, 

  mires amziams, o tu turi gyventi,  

 taciau nekvepuok ir nestovek cia,  

 prie vartu.  

 Jau isauso rytas, pabusk!!!