Rieda. Vis dar rieda. Vis dar griauzia ir skauda, vis bega, nesustoja, lekia tolyn. Pazvelk, jis nenustoja verkes, raudojes. Toks purvinas ir kruvinas, apdulkejes, varnalesom apkibes, stovi ir niuniuoja. Mena laikus: sauletas dienas, sidabrines naktis, kristolines upes; dumoja ir audzia, pina stiklo verpeta, griaustinio muzikos ir varpo gaudesio melodijos kelia. Negyvenk dabartimi, praeitimi ir ateitimi. Nekvepuok, to nereikia, juk gyveni ir matai, ir jauti. Jauti skausma, asaru suruma, kraujo salduma ir sirdies plakima. Neatsiprasinsk, tai taip pat nebutina daryti, kaip ir melstis, tiketi ir laukti malones, juk tu zinai, kad kelias sunkus, duobetas, vedantis i auksta kalna, taciau uzkopes i ji, neatsikvepk ne minutei, nes toliau taves laukia dar sunkesni isbandymai, dar didesne kancia. Nesileisk uzvaldomas ateities viliojanciu vaizdu, kvapu ir garsu, kad neiklimptum liune ir nenugrimztum. Ne, nebuk pesimistas, taciau nebuk ir optimistas (kvailys), geriau realistas, kad blaiviu protu galetum apmastyt ir suvokt, ka darai ir kas taves laukia (suvok, kad esi vienas). Buk kaip jis, kuris verkia kruvinom asarom, nes tik jos islaisvina tavo siela, tik jos israizo tavo kuna kaip rimbas, kaip erskeciu rimbas; prisimink Jezu ir stenkis but kaip jis, toks pat kankinys, vargsas, gerumo nesejo pavyzdys. Arba ne, pamirsk ji, nes jis jau praeitis, mires amziams, o tu turi gyventi, taciau nekvepuok ir nestovek cia, prie vartu. Jau isauso rytas, pabusk!!!
| 
